2025 m. liepos 15 d. Grybinės kaime prie Šunskų kelio atidengtas atminties ženklas Laisvės kovotojams, žuvusiems 1946 m. birželį Grybinės kovinės operacijos metu:

Broniui Kavaliauskui-Karijotui
Juozui Borutai-Šauliui
Viktorui Augustanavičiui-Griausmui
Antanui Gicevičiui-Vanagui

Renginio metu apie Grybinės mūšį išsamiai pasakojo Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus vyresn. muziejininkė Dalė Naujalienė. Mintimis apie skaudžią, laisvės troškusios tautos istoriją dalinosi Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės filialo koordinatorius Rolandas Raibikis, laisvės kovotojų giminaičiai. Tylos minute ir gėlėmis pagerbtas žuvusiųjų atminimas, drąsa ir auka už Tėvynę. Žuvimo vietą pašventino Šunskų Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios kunigas Deimantas Brogis.

„Per visą partizaninį karą Tauro partizanų apygarda, buvo viena iš kovingiausių ir aktyviausių Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo  organizacijos teritorinių junginių. Daugelis jos surengtų kovinių operacijų buvo sėkmingai įvykdytos. „Blynų balius“, Obšrūtų operacijos, Kalniškės bei kiti mūšiai. Na ir žinoma Grybinės mūšis.“ – kalbėjo D. Naujalienė.

Prisiminkime šį filmo siužeto vertą mūsų tautos istorijos fragmentą – tragišką, stulbinantį, bet kartu ir įkvepiantį nežabota laisvės dvasia:

Grybinės kovinė operacija

Kai apylinkėje labai suaktyvėjo sovietiniai elementai, nuolat kviesdami stribus ir taip vadinamus liaudies gynėjus, vargindami vietos gyventojus, keldami grėsmę partizanams, 1946 m. birželį Tauro apygardos Vytauto rinktinės Karijoto būrio partizanai ėmė ruoštis rimtai operacijai. Planas buvo apgalvotas iki smulkmenų.

Birželio 3-ios naktį, atvykę į būsimą kautynių vietą, ją apžiūrėjo, parinko kovotojams pozicijas. Tą pačią naktį buvo likviduotas Šunskų apylinkės pirmininkas Nemūra ir partorgas J. Nariūnas. Ryte partizanai pasiuntė žmogų pranešti apie tai Marijampolės saugumui (nes telefono laidai jau buvo nukirpti), o patys įsitvirtino Grybinės kaime. Vadas Karijotas su penkiais kovotojais užėmė pozicijas prie Marcinkevičių sodybos, kur buvo mokykla, kiti prie Povilaičių sodybos, treti – kitoje sodyboje anapus kelio.

Gavę žinią, Marijampolės stribai išsiruošė į įvykio vietą. Norėdama aplankyti tėvus Šunskuose, sunkvežimin įlipo ir sovietinė aktyvistė Elžbieta Laukaitytė. Viso keliu pajudėjo 22 žmonės vadovaujami saugumiečio vyr. ltn. Subotino. Stribų mašiną Grybinės kaimo palaukėje sutiko uraganinė partizanų kulkosvaidžių ugnis. Vieni jų, net nespėję rimtai pasipriešinti, čia ir baigė savo misiją. Likę gyvi iš mašinos sukrito į pakelės griovius.

Priešo užimtos pozicijos liko partizanams neapšaudomos, todėl jie priėjo išilgai griovio ir pradėjo puolimą. Užvirė mūšis... Sužeisti partizanai Vanagas ir Vaidotas. Žuvo Karijotas.
Kautynės buvo sėkmingos – likviduoti 22 tautos priešai: Marijampolės milicijos viršininkas B. Glambinskas, Marijampolės stribas Benjaminas Lapėnas, sovietinė aktyvistė E. Laukaitytė ir kiti.

Baigę mūšį, partizanai pradėjo ruoštis pasitraukimui. Paimti gerieji ginklai, žuvusysis Karijotas ir sužeistasis Vanagas. Pasiekę Šunskus, partizanai pakeitė arklius ir pavažiavus dar du kilometrus, Vanagui pradėjus vaitoti, nutarta palikti jį pas ūkininką Voveraitį ir gerai sutvarstyti. Keli kovotojai pasiliko su sužeistuoju, o Sakalas su kitais partizanais judėjo toliau.

Partizanai nežinojo, kad likęs gyvas vienas stribas pasiekė Marijampolės plentą ir greitai buvo sukelti visų aplinkinių miestelių garnizonai. Sakalo grupę aptiko prie Šešupės, nes, neturėdami kuo persikelti per upę, partizanai paliko vežimą su žuvusio Karijoto kūnu. Radę vežimą, stribai  greitai surado ir pasislėpusį sunkiai sužeistą Šaulį. Suspardę, sudaužę, kartu su Karijotu atvežė į Marijampolę ir numetė prie halės. Po keleto dienų naktį, slaptai, Karijoto ir Šaulio kūnai buvo užkasti žvyrduobėse  už miesto kapinių.

Tuojau po Grybinės mūšio žuvo dar vienas laisvės kovotojas operacijos dalyvis Viktoras Augustinavičius-Griausmas. Iš Grybinės jis nubėgo į Šilakojo miškelį ir pasislėpė bunkeryje. Greitai jį atsivijo čekistai. Pamanęs, kad čia savi, atkėlė slėptuvės dangtį. Buvo paimtas gyvas ir čia pat nukankintas, išpjaunat kryžių ant nugaros, nupjaunat galvą. Naktį kaimynai jį ir palaidojo tame pačiame miškelyje.

Neišgyveno ir laisvės kovotojas Antanas Gicevičius-Vanagas. Partizanų rėmėjai Voveraičiai, gyvenę Paršelių kaime, pas kuriuos buvo slaugomas partizanas, jį palaidojo savo gėlyne. Netrukus  šeima buvo ištremta. Iš tremties grįžę Voveraičiai toliau saugojo paslaptį – partizano kapą, apsodindami rūtomis. Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. Antanas Gicevičius-Vanagas  iškilmingai perlaidotas Skardupių kapinėse.

Nežiūrint skaudžios netekties, partizanai savo tikslą pasiekė sunaikino 21 stribą ir tarybinę pogrindininkę.