2026 m. birželio 18 d. Marijampolės krašto muziejuje vyko susitikimas su archeologu Mantu Daubaru.

Pranešime „Užnemunės durpynų lobiai“ M. Daubaras atskleidė intriguojantį archeologo darbą, kalbėta apie seniausius Lietuvoje rastus žmonių palaikus, didelį dėmesį skiriant Kalvarijos savivaldybėje Turlojiškės kaimo durpyne rastam individui. „Turlojiškės žmogus“ dabar saugomas Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejuje, archeologai atlieka išsamius jo tyrimus.

A. Daubaras kalbėjo, kokių įvairių lobių randama Užnemunės pelkėse. Paaiškino, kodėl durpynuose objektai išlieka geros būklės. Pristatė archeologų taikomus tyrimus: radioaktyvosios anglies datavimą, stroncio stabiliųjų izotopų tyrimą, mitybos tendencijų tyrimus. Štai pavyzdžiui matuojant stroncį, kuris išlieka dantų emalyje, galima sužinoti individualiaus žmogaus migraciją bei kilmę.

Daug paslapčių užminė būtent Turlojiškės archeologiniai tyrimai. Atliekant kasinėjimus, net mažas 3 metrų gylyje surastas šapelis tapo aukso grynuoliu, kuris leido nustatyti, kada pradėjo formuotis durpių sluoksnis ežere. Atrastas ir įdomus moliuskų sluoksnis. Surinkus ir ištyrus kiautus, tyrinėtojai rado itin retą Lietuvoje moliuską ir išsiaiškino, jog vandens telkinys protarpiais visiškai išdžiūdavo. Rasta ir mįslingų radinių – pušinių skalų užsmailintais apdegintais galais. Iki galo nežinoma, kokia buvo jų paskirtis.

Į paskaitą susirinkusius žiūrovus stebino perimortalinių (mirties metu sukeltų) traumų tema. Įdomu tai, kad Turlojiškėje rasta net 11 jauno amžiaus vyrų skeletų. Kai kurių iš jų kaukolės – su skylėmis. Tai rodo buvusius smūgius į galvą buku daiktu.

Archeologas kėlė abejones apie aukojimo interpretaciją, kuri buvo iškelta anksčiau. Jo teigimu, palaikai rasti plačioje teritorijoje, o įprastai aukojimo vietoms būdingas vienas siauresnis epicentras. Lyginant su to laikotarpio aukojimais, būdinga ir kita demografija, paprastai aukotos ir moterys, ir vaikai, ir senyvo amžiaus individai, o čia rasti tik jauni vyrai. Aukojimams taip pat būdingos ir įkapės – kartu su mirusiuoju laidojami daiktai, ginklai, darbo įrankiai ir t.t., kurių Turlojiškėje šalia palaikų nerasta.

Iškelta versija apie buvusį karinį konfliktą. Išsiaiškinta, jog rasti individai ar bent dalis iš jų nebuvo vietinės kilmės (sprendžiama iš to, kad gėrė nevietinį vandenį). Todėl Turlojiškė galėtų būti viena seniausių Lietuvoje žinomų mūšio vietų.

Individų mitybos tyrimai taip pat nustebino. Paaiškėjo, jog vyravo išskirtinai augalinė mityba, maitinosi pagrinde soromis. Turlojiškė yra ankstyviausia soros kruopos radimvietė Lietuvoje.

Paskaita sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo ir gausybės klausimų. Teirautasi apie kaulų amžiaus nustatymą, palaikų judėjimą durpėse, DNR tyrimus ir etnoso problemas, mokslines rekonstrukcijas (vizualų žmogaus atvaizdo atkūrimą) ir tolimesnius tikslus tęsti tyrimus Marijampolės regione.

Džiaugiamės, kad lankytojams archeologinės temos labai įdomios, o gyvos diskusijos rodo augantį visuomenės susidomėjimą regiono praeities tyrimais.