Ryšiai su Žemaite

Galima sakyti, kad atvykimas į Lietuvą Aleksandrai sukėlė tam tikrą kultūrinį šoką. Palikti savo gimtąją šalį ir apsigyventi svetur, nemokant vietos kalbos, jai buvo gan didelis iššūkis. Tačiau likimas jai tarsi nušvito, po pažinties su to meto garsia mūsų šalies rašytoja Žemaite, kuri tapo ne tik mokytoja, tačiau laikui bėgant ir labai artima drauge (gal net galima sakyti ir kaip šeimos nare). Savo pirmąjį susitikimą su rašytoja Aleksandra apibūdino taip: „Pažinau Žemaitę 1912 m. Geroinis, gražus periodas Lietuvos inteligentijos istorijoje. Rusė – sibirietė, svetimas man nacionalizmo klausimas. Kova už mūsų ir jūsų laisvę...“. Žemaitė paskutines savo gyvenimo dienas praleido Bulotų namuose Kęstučio gatvėje Marijampolėje, kur 1921 m. gruodžio 7 d. ir mirė. Praėjus mėnesiui po rašytojos mirties, Aleksandra Bulotienė Kauno Aukštųjų kursų aukštojoje mokykloje skaitė pranešimą apie Žemaitės asmenybę bei jos įtaką Lietuvos valstybei ir visuomenei. Minint penktąsias mirties metines, nuspręsta pagerbti rašytojos nuopelnus ir pastatyti jai paminklą. Šią idėją inicijavo pati Aleksandra. Paminklas prie Žemaitės kapo išlikęs iki šių dienų.

Gyvenimas Marijampolėje

1918 m. atvykę gyventi į Marijampolę, Bulotai su kitais laisvamaniškų pažiūrų nariais  įkūrė Realinę gimnaziją, kuri, kaip rašo Marijampolės krašto istorikas Rimvydas Urbonavičius, iš kitų išsiskyrė pasaulietiškumu ir organizacija – ji buvo atvira tiems, kurie nenorėjo mokytis vadovaudamiesi katalikiškais ir autoritariniais principais. Aleksandra dirbo rusų kalbos mokytoja, tačiau dėl sveikatos sutrikimų 1920 m. turėjo šio darbo atsisakyti. Po penkių metų gimnazija buvo uždaryta ministerijos įsakymu.

A. Bulotienė visada padėdavo tiems, kuriems pagalbos reikėjo labiausiai. Ji aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą ir prisijungė prie „Žiburėlio“ draugijos, kurios pirmininke Marijampolėje išbuvo iki pat 1924 m. Taip pat svarbu paminėti, kad kartu su vyru ir rašytoja Žemaite keliavo į Ameriką rinkti aukų moksleiviams, nukentėjusiems nuo Pirmojo pasaulinio karo. Ne ką mažiau buvo svarbūs „moterų ratelio“ susibūrimai. Tai būdavo jaukūs vakarai Bulotų namuose, kur svečiai vaišinosi arbata, stebėjo vaidinimus ir klausėsi Andriaus Bulotos paskaitų. Šie labdaros vakarai turėjo ir praktinį tikslą – visas surinktas pelnas atitekdavo „Žiburėlio“ draugijai.

Aleksandra neapsiribojo vien „Žiburėlio“ draugija – laikui bėgant ji prisijungė prie „Lietuvos vaiko“ sąjungos. Draugijos tikslas – rūpintis vaikų fiziniu ir moraliniu auklėjimu. Draugijos lėšos buvo skiriamos vaikų infrastruktūrai: darželiams, aikštelėms, skaitykloms ir daug daugiau. 1934 m. ji buvo išrinkta šios draugijos pirmininke. „Lietuvos vaiko“ Marijampolės skyrius aktyviai rengė karnavalus, šeimyninius vakarus ir kitas pramogas, o sukauptas pelnas buvo skiriamas bendruomenės vaikams.

Verta paminėti ir profesinį Aleksandros kelią. Gyvendama Marijampolėje ji susidomėjo advokatūra. A. Bulotienė baigė teisės studijas ir sėkmingai dirbo advokate, kartu išlikdama aktyvia visuomenininke.

Vasaromis Aleksandra su vyru (arba viena) apsistodavo Putriškių kaime. Čia šeima turėjo nuosavą vasarnamį – vietą, kurioje galėjo pailsėti nuo miesto šurmulio. Štai kaip ji aprašo savo kasdienybę Putriškiuose:

-Štai jau visą savaitę stovi pas mus nepaprasti karščiai: saulėje 50 laipsnių, pavėsyje 35. Bet Putriškiuose man taip smagu, kad aš už tai nei kiek nepykstu.

Taip pat apibūdinamas ir kvapas:

-Kvėpuoju tokiu specialiu mūsų Putriškių sodo kvapu: iš rožių, tujų, naktibaldų ir šviežio šieno.

Atrodo, kad apie jokią kitą vietą savo laiškuose Aleksandra nerašė su tokia meile ir užsidegimu kaip apie šį vasarnamį.

Varnių koncentracijos stovykla

Po 1929 m. gegužės 6 d. pasikėsinimo į ministrą Augustiną Voldemarą, advokatas Andrius Bulota ir jo žmona Aleksandra buvo apkaltinti ryšiais su pasikėsinimą vykdžiusiais studentais. Gegužės 31 d. Marijampolės karo komendanto nutarimu sutuoktiniai buvo išvežti į Varnių koncentracijos stovyklą. Svarbu papasakoti pačios stovyklos pobūdį. Istoriko Modesto Kuodžio teigimu, koncentracijos stovyklos Lietuvoje atsirado dar pirmaisiais nepriklausomos valstybės metais. Vykstant kovoms dėl nepriklausomybės, iškilo poreikis izoliuoti ne tik karo belaisvius, bet ir asmenis, įtariamus antivalstybine veikla. Į Varnių stovyklą dažniausiai patekdavo su režimo opozicija susiję vyrai ir moterys. Aleksandrai jokie oficialūs kaltinimai taip ir nebuvo pateikti. 1929 m. rugpjūčio 12 d. sutuoktiniams buvo įsakyta išvykti į užsienį. Jie apsigyveno Čekoslovakijoje, tačiau rankų nenuleido. Aleksandra išsikovojo teisę trumpam grįžti į Lietuvą baigti teisės studijų. Taip pat Andrius Bulota pareikalavo pateikti įkalinimo įrodymus arba panaikinti visus ankstesnius nutarimus. Naujasis krašto apsaugos ministras priėmė Bulotams palankų sprendimą. 1930 m. rugpjūtį šeimai leista sugrįžti į Lietuvą, o netrukus panaikinti ir visi judėjimo apribojimai šalies viduje.

Sovietų ir vokiečių okupacijos laikotarpiai

Prasidėjus sovietų okupacijai 1940 m. vasarą, Bulotų šeima savo namą atidavė savivaldybei, kad jame įkurtų vaikų darželį (tai buvo sena jų svajonė). Darželio direktore tapo „Lietuvos vaiko“ draugijos narė Vitkauskienė, kuri buvo atsakinga už darželio veiklą.

Perleidę namus savivaldybei, Bulotai persikėlė gyventi į Kauną. Lietuvą okupavus vokiečiams, jie buvo suimti Vilniuje ir įkalinti Lukiškių kalėjime. Nors žymūs visuomenės veikėjai (tokie kaip Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinius ir daugelis kitų) bandė juos gelbėti, teikdami prašymus vokiečių saugumo policijai, pastangos buvo pavėluotos. 1941 m. rugpjūčio 16 d. Aleksandra ir Andrius buvo išvežti į Panerius, kur ir buvo sušaudyti.

Nors anksčiau daugeliui Aleksandra Bulotienė buvo nežinoma asmenybė, tačiau manau, kad po šio straipsnio Aleksandros įvaizdis ir jos padaryti darbai bus labiau žinomi. Tai buvo neeilinė moteris, kuri stengėsi dėl Marijampolės bendruomenės.

Autorius muziejininkas-istorikas Ignas Povilavičius