Zigmantas Vidrinskas: „... tai, ką esu padaręs gero, dariau Lietuvai, kurią myliu visa širdimi...“

 

Mokytojui, kraštotyrininkui, muziejininkui  Zigmantui Vidrinskui 2023 m. rugpjūčio 13 d. būtų sukakę 90!

Šviesios atminties mokytojas, kraštotyrininkas, muziejininkas Zigmantas Vidrinskas gimė 1933 m. rugpjūčio 13 d. Varsėdžiuose, Šilalės rajone. Mokėsi Jankų, Griškabūdžio pradžios mokyklose, Šakių gimnazijoje, įsikūrusioje Barzduose, vėliau – Lukšiuose.

Zigmantas Vidrinskas sekė savo tėvų Onutės ir Jono Vidrinskų, pradinių klasių mokytojų, taip pat baigusių Marijampolės mokytojų seminariją, pavyzdžiu. Kaip Simonas Daukantas, trokšdamas mokslo, pėsčiomis iš Žemaitijos nukeliavo į Vilniaus universitetą, taip Zigmantas Vidrinskas pėsčiomis apie 40 km nuėjo, norėdamas mokytis Marijampolės mokytojų seminarijoje, kurią sėkmingai baigė 1951 m.

Pirmieji dveji pedagoginio darbo metai buvo Igliškėlių septynmetėje mokykloje (1951–1953 m.), vėliau studijavo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete (1952–1956 m.). Po studijų pradėjo dirbti Kapsuko (dab. Marijampolė) mokykloje-internate, kurioje iš pradžių ėjo vyr. auklėtojo, direktoriaus pavaduotojo gamybiniam darbui pareigas, vėliau iki 1966 m. rugsėjo 1 d. dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Šioje mokykloje Zigmantas Vidrinskas išdirbo 40 metų. Mokyklos gyvavimo metus įamžino,  sudarydamas knygelę „Marijampolės V. Mykolaičio-Putino vidurinei internatinei mokyklai 40 metų” (1996 m.), o užklasinio darbo veiklą apibendrino straipsnyje „Užklasinio darbo organizavimas V-VII klasėse”, kuris buvo išspausdintas knygelėje „Kapsuko mokykla-internatas” (1962 m.).

Dirbdamas mokykloje ir baigęs pedagoginį darbą, vykdė kraštotyrinę veiklą, kuriai skyrė daugiau kaip 50 metų, dirbo su jaunaisiais kraštotyrininkais, nuo 1983 m. buvo Marijampolės moksleivių kūrybos centro kraštotyros būrelio vadovas. Su kraštotyrininkais dalyvaudavo respublikinėse parodose, užimdavo prizines vietas. Rinko atsiminimų medžiagą apie rašytoją V. Mykolaitį-Putiną, marijampoliečius, Laisvės kovų dalyvius, tremtinius, į šį darbą įtraukdamas ir jaunimą. Organizavo kraštotyros būrelio renginius „Kartų pokalbis“, keliones „Pažinkime gimtąjį kraštą“, rengė gidus.

1999 m. buvo vienas iš trijų koordinatorių Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro organizuotoje akcijoje Marijampolėje.

Z. Vidrinskas buvo vienas V. Mykolaičio-Putino muziejaus kūrėjų, vadovavo jam nuo įkūrimo dienos: 1968 m. Kapsuko Vinco Mykolaičio-Putino vidurinėje mokykloje-internate, 1976 m. Marijonų vienuolyno teritorijoje esančiame namelyje, 2002 m. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos patalpose. Nuo 1997 m. dirbo Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio muziejaus vyresniuoju muziejininku.

Per savo gyvenimą išleido 8 knygas, 4 iš jų parengė ir išleido vienas: „Marijampolės V. Mykolaičio-Putino vidurinei internatinei mokyklai 40 metų” (1996 m.), „Sūduvos krašto šviesuoliai” (2003 m.), „Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus ir jo veikla Marijampolėje” (2005 m.), „Tarp šūvių ir spygliuotų lagerio vielų” (2008 m.). Kartu su žmona Danute Vidrinskiene sudarė ir išleido dar 4 knygas: „Išplėšti iš tėvynės delnų” (2000 m.), „Juos lydėjo šventas jausmas” (2001 m.), „Ožkasvilių kaimo likimas” (2002 m.), „Trys Sibiro švyturiai” (2004 m.). Parengė kraštotyrinius darbus: „LTSR Nusipelnęs mokytojas Valentinas Spurga“ (1989 m.), „Tą šiurpiąją 1991 metų sausio 13-osios kruvinojo sekmadienio naktį...“ (1991 m.?).

Mokytojas, galvodamas apie savo ir kitų gyvenimus, akcentavo: „Yra kelios kategorijos žmonių: vieni labai darbštūs, bet kuklūs, nenori, kad būtų apie juos kalbama, tik retas kuris iš jų pastebimas, įvertinamas, antri taip pat darbštūs, jų darbo rezultatai geri, jie įvertinami, visokeriopai paskatinami, apie juos parašoma periodinėje spaudoje, įvairiuose leidiniuose, jie tuo patenkinti, kad pastebimi, tretiems pakanka šiaip taip atlikti pareigą pasirinktoje profesijoje, apie visuomeninį darbą geriau tokiems neužsimink, nes jie – pinigų vergai, dvasinės vertybės jiems svetimos, jie puikiai sugeba garsiai šaukti, reikalauti, tik neduoti, aukotis kitų labui, ketvirti – viskam abejingi, jie net tiesioginio darbo žmoniškai neatlieka, laukia ir nesulaukia, kada baigsis darbo valandos ir t. t.

Aš priklausau antrai kategorijai žmonių. Esu gimęs po laiminga žvaigžde, man sekasi organizacinis darbas, nesu tinginys, niekada neskaičiavau darbo valandų, jei reikėjo ar reikia, dirbu tol, kol pasiekiu užsibrėžtą tikslą. Gal todėl (drįstu teigti) taip gausiai apdovanotas įvairiausiais Padėkos, Garbės raštais, esu gavęs Gedimino ordino I-ojo laipsnio medalį, suteiktas nusipelniusio marijampoliečio vardas, Marijampolės apskrities viršininko garbės ženklas, respublikinis garbės kraštotyrininko vardas ir pan. Taigi esu ir pastebėtas, ir įvertintas, o ar vertai, tegul apie tai kalba atlikti darbai.“ („Ilgamečio kraštotyrininko Zigmanto Vidrinsko pamąstymai ir keletas patarimų kraštotyrine veikla užsiimantiems būrelio vadovams“ / „Mokytojas Zigmantas Vidrinskas“. Marijampolė. TeleSATpressa. 2011. 211 p.)

Z. Vidrinskas galbūt tiksliausiai pats sugebėjo apibūdinti savo gyvenimą ir veiklą bei ją įvertinti.

Mokytojo Z. Vidrinsko darbas ir veikla įvertinti šiais apdovanojimais: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio  Gedimino ordino I laipsnio ordino medaliu (1997 m.), Marijampolės savivaldybės Šv. Jurgio statulėle už prasmingą kraštotyrinę veiklą ir pilietiškumo ugdymą, nusipelniusio marijampoliečio vardas (2005 m.), XI Lietuvos kraštotyros draugijos suvažiavime buvo išrinktas Garbės kraštotyrininku (2005 m.), už ilgametę kraštotyrinę, muziejinę ir edukacinę veiklą, Sūduvos krašto istorijos ir kultūros paveldo saugojimą ir sklaidą Marijampolės apskrities viršininkas Albinas Mitrulevičius apdovanojo Marijampolės apskrities viršininko Garbės ženklu (2008 m.), LR Seimo Pirmininko, Sausio 13-osios brolijos, Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimų centro, LR Švietimo ir moklso ministerijos, Kultūros ministerijos, Marijampolės paskrities viršininko, Marijampolės savivaldybės mero ir kt. padėkos raštais, suteikti vyr. mokytojo, neformaliojo ugdymo mokytojo eksperto vardai.  

Pats mokytojas, apžvelgdamas savo darbus, labiausiai išskyrė šiuos: „Trumpai įvertindamas atliktus darbus, nesigirdamas pripažįstu, kad didžiausiu pasiekimu laikau Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio muziejaus įkūrimą ir ypač jo išsaugojimą, kai ekspoziciją teko atnaujinti ir perkelti į Rygiškių Jono gimnaziją. (…) Dėkoju likimui, kad teko bendrauti daugiau kaip su 250 kraštotyrininkų, kurių dauguma buvo ir yra Lietuvos patriotai, tęsia tėvų tradicijas, su meile dainuoja lietuvių liaudies, tremtinių ir partizanų dainas (aš moku daug dainų, groju akordeonu, fortepijonu), domisi istorine mūsų šalies praeitimi, tikiuosi neiškeis Lietuvos „dėl trupinio aukso gardaus valgio šaukšto” (V. Kudirka). Toks mano didžiausias troškimas ir palinkėjimas visiems tiems, su kuriais teko pabendrauti.” („Ilgamečio kraštotyrininko Zigmanto Vidrinsko pamąstymai ir keletas patarimų kraštotyrine veikla užsiimantiems būrelio vadovams“ / „Mokytojas Zigmantas Vidrinskas“. Marijampolė. TeleSATpressa. 2011. 212 p.)

Tikimės, kad didžiojo mokytojo, kraštotyrininko ir muziejininko Zigmanto Vidrinsko troškimai ir palinkėjimai išsipildys bei bus tęsiami jo pradėti darbai.

Virtualią parodą parengė V. Mykolaičio-Putino muziejus.